Kategorija: Tinklalaidės

Ruskyj vojenyj korablj idi n.x.j – bebaimis Ukrainos pasieniečių šūksnis akistatoje su agresoriumi ir jo nešama mirtimi. Tai jau ne keiksmažodis, kontekstas jam suteikia kitą prasmę. Tai drąsus pareiškimas – traukis iš akių, mes nepasiduosime, mes tavęs neklausysime, pakankamai ilgai mus kankinai. Pakaks. Varyk iš čia. Nešdinkis iš mūsų tėvų žemės! Šioje laidoje aptariame skausmą ir atjautą, teisingą Dievo teismą ir kylančią narsą.

Kelios biblinės įžvalgos, padedančios suprasti giluminius Rusijos karo prieš Ukrainą motyvus ir skatinančios pasitikėti Dievo teisingumu. Kainas pakėlė ranką prieš Abelį, Rusija – prieš Ukrainą. Bet Dievas priėmė Abelio auką ir jo nekaltas kraujas šaukiasi teisingumo. Kaip Elizijaus laikais Sirijos kariuomenė buvo apakinta ir pateko į spąstus Samarijoje, taip apakintam Rusijos diktatoriui ir jo armijai spąstais taps Ukrainos žemė. Dieve, saugok Ukrainos karius! Taikos Ukrainai ir pasauliui, o Rusijai ir Baltarusijai laisvės!

Melskimės už Ukrainą, stovinčią siaubingo karo akivaizdoje, melskime jos miestams taikos. Melskime apsaugos ir gerovės, nes ne jai metas atsiskaityti už savo nuodėmes, o kraugeriškiems Rusijos ir Baltarusijos režimams. Savo brolių ir draugų ukrainiečių labui sakykime: „Tebūna tavyje taika!“

„Tikrojo pažinimo pradžia – tai suprasti, kad esi nusidėjėlis,“ – rašė Augustinas. O Dostojevskis, „Broliuose Karamazovuose“ svarsto, kad toks suvokimas yra paties brandžiausio šventojo vainikas. Savo gyvenime nuolatos susiduriame su kiekviename iš mūsų slypinčia „karamazoviškos niekšybės“ galia. Todėl nuolat turime atminti Kristų ir jo pralietą kraują už mus, dėl mūsų išgelbėjimo.

„Aš viską atiduočiau, kad tik galėčiau atrasti savo gyvenimo prasmę ir tikslą,“ – ši citata apibendrina tinklalaidės temą, kurioje, pasitelkiant biblinius herojus ir asmeninę pašaukimo patirtį, svarstoma apie esminius egzistencijos klausimus.

Grafas Nicolaus Ludwigas von Zinzendorfas buvo neeilinis XVIII a. tikintysis, anot kai kurių tyrėjų, „žymiausias vokiečių evangelikas nuo Liuterio laikų”. Jį pagrįstai galime laikyti šiuolaikinių misijų pradininku. Misiologiniai Zinzendorfo principai ir įžvalgos aktualūs ir mums, ieškantiems, kaip kalbėti apie Kristų mūsų kintančiame pasaulyje.

Negalime skirstyti nei Bažnyčios, nei žmonijos į savus ir svetimus. Neteisinga telkti savus kovai su svetimaisiais. Mes visi broliai, visi žmonės. Tarp krikščionių yra netikinčių, o tarp netikinčių – krikščionių. Svarbiausia – nugalėti save, išritinti rąstą iš savo akies, neieškant šapelio kito akyje. Vienybę kuria ne bendri išpažinimai, doktrinos ar tradicijos, o Šventoji Dvasia. Vienybė ryškėja, kai rūpinamės vieni kitais ir mylime ne vien brolius.

Sausio 13 d. mitingo, skirto Laisvės gynėjams atminti, ir jame vykusios protesto akcijos refleksija.

Titulai Dievo akyse nėra reikšmingi. Bet žmonės jais didžiuojasi ir po jais slepiasi. Jei sureikšminame savo padėtį visuomenėje, bendruomenėje ar šeimoje, mums bus nelengva priimti Dievo žodį, skirtą skaistinti sielą ir gydyti kūną. Tikėjimo piligrimai nuolankiai priima Viešpaties žodį, nepaisant to, kad dažniausiai tai reiškia išėjimą iš komforto zonos, vidinį apsinuoginimą ir galbūt žmonių akyse didelę gėdą.