Dievo Sūnaus atėjimas į Žemę perskyrė istoriją į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Tai tos pačios žmonijos istorija, tačiau labai skirtinga. Iki Kristaus tamsu, nors į akį durk. Po Kristaus ima brėkšti. Jis – tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų (Jn 1, 9).
Ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų. Todėl Dievas žmogui reikalingas. Ir iki Kristaus žmonija apgraibomis ieško Dievo, tačiau kelio pas Jį nesuranda. Kol Dievas pats ateina pas ją Kristuje Jėzuje. Tuomet jau nebereikia spėlioti, koks yra Dievas, užtenka įsiskaityti į evangelijų istorijas ir įsižiūrėti į Jėzų – „Kas matė mane, matė Tėvą,“ – sako Jis (Jn 14, 9). Kristuje Dievas apreiškė save ir nurodė kelią. Jėzus nedviprasmiškai sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų. Todėl Dievas žmogui reikalingas. Ir iki Kristaus žmonija apgraibomis ieško Dievo, tačiau kelio pas Jį nesuranda. Dievas sumanė pats ateiti pas žmones. Jėzuje Kristuje. Dabar jau nebereikia spėlioti, koks yra Dievas, užtenka įsižiūrėti į Jėzų, permąstyti Evangelijų istorijas: „Kas matė mane, matė Tėvą,“ – sako Jėzus (Jn 14, 9). Kristuje Dievas apreiškė save ir nurodė kelią, kuriuo turime eiti – Jėzų. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Galima ir toliau klaidžioti bei susikurti savo tikėjimo arba netikėjimo religiją, tačiau, ar verta? Ji nenuves pas Dievą, nepagirdys sielos Šventąja Dvasia, nedovanos amžino gyvenimo. O tikėjimas Jėzumi iš Nazareto visa tai dovanoja.
„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“ (Lk 2, 14). Gimus Gelbėtojui, šis angelų gyriaus giesmės posmas įvardija tą perskyrą, apie kurią kalbame – iki ir po Kristaus. Iki Jo žmonių nuodėmės šaukėsi Dievo rūstybės. Po Kristaus permaldaujantis Dievo Sūnaus kraujas šaukiasi pasigailėjimo ir išteisinimo. Ramybė ir Dievo palankumas tapo prieinami visiems, gyvenantiems žemėje.
Mūsų neramiame pasaulyje ramybė tampa neįkainojama. Kaip ją nusipirksi? Kiek ji kainuoja? „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu,“ – patikina Jėzus (Jn 14, 27). Šio pasaulio ramybė efemeriška ir mūsų nerimstančių sielų nenumaldys, kad ir kiek ji bekainuotų. Augustinas neklydo, išpažindamas „Tu sukūrei mus sau, o Dieve, tad mūsų sielos nerimsta, kol nesuranda ramybės tavyje.“ O štai Jėzaus teikiama Dvasios ramybė tikra ir nesibaigianti.
Turime suprasti, kad angelų paskelbta žinia apie Dievo palankumą ir ramybę skirta ne tik Betliejaus piemenims, bet visiems žmonėms – po Kristaus. Nežemiška Dievo malonė ir dangiška ramybė priklauso ir mums. Pasak apaštalo Pauliaus, „atėjęs Kristus skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti“ (Ef 2, 17). Piemenys Betliejaus laukuose buvo arti, o mes – toli. Tačiau ramybė ta pati ir jiems, ir mums. Ji nesumenko ir, regis, yra ypač reikalinga šiame nerimastingame amžiuje.
Ne vien ji. Bet ir džiaugsmas! Tikras dangiškas džiaugsmas. Iš tiesų Kristaus gimtadienio žinia prasideda nuo džiaugsm, o užbaigiama ramybe. „Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“ (Lk 2, 10). Be abejo, kad taip. Juk Dievo karalystė yra teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17).
Atskiro žmogaus, kaip ir žmonijos gyvenimą, Dievas trokšta padalinti į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Į šį pasaulį ateiname iš Dievo, bet greitai jį pamirštame ir paliekame. Gyvename be Jo. Tačiau išeiti iš gyvenimo turime su Kristumi. Mūsų būties kalendoriuje yra pažymėtos asmeninės Kalėdos, padalijančios gyvenimą į dvi eras – iki ir po Kristaus. Jėzus turi gimti mano ir tavo gyvenimo tvarte, idant jį išvalytų ir perkeistų, idant visa esybe patirtume, ką reiškia Pauliaus žodžiai: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja“ (2 Kor 5, 17).
Kai patiriame, kad Dievas nebe prieš mus, o mūsų pusėje, kai išgyvename, kad mūsų nuodėmės atleistos ir ištrintos, kai širdį pripildo Šventoji Dvasia ir visa esybe pajaučiame, kad esame mylimi Dievo vaikai – nerimui ir baimei nebelieka vietos. Mes džiaugiamės neišsakomu džiaugsmu, kurio šaltinis – Kristus.
Kodėl šios Kalėdos negalėtų tapti tavo asmeninio susitikimo su Viešpačiu ir Jo gimimo tavo širdyje diena? Dievas padarė tiek daug, kad kalėdinis stebuklas įvyktų. O tau tereikia tikėjimu priimti Dievo dovaną – Jėzų Kristų ir išpažinti Jį savo gyvenimo Viešpačiu. Apaštalo Jono lūpomis Viešpats kalba: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).
Ar atversi savo širdies duris neįkyriai Beldžiančiajam? Jei kalėdoti, tai tik su Juo.