Kategorija: Tinklalaidės

Skirtingos Dievo žodžio interpretacijos sudaro prielaidas vystytis skirtingoms tradicijoms. Kai tradicija prieštarauja Šv. Raštui – svarbiausiam savo šaltiniui – ją reikia koreguoti. Taip ir įvyko, kai lapkričio 4 d. Tikėjimo mokymo dikasterija (Romos kurijos institucija, padedanti popiežiui vadovauti katalikų bažnyčiai) paskelbė dokumentą „Mater Populi Fidelis. Doktrininės pastabos apie Marijos titulus ir Marijos bendradarbiavimą išganymo darbe“. Jį aptariu iš evangeliškos perspektyvos, taip pat svarstau apie tradicijos melstis už mirusiuosius ir prašyti jų užtarimo ištakas.

Visose religijos šventykla užima išskirtinę vietą. Tai šventa vieta, kurioje vienaip ar kitaip žmogus gali susiliesti su dievybe ar Dievu. Šventyklos statomos nuo senų laikų: Mesopotamijos ziguratai, Egipto šventyklos, šintoistų šventyklos Japonijoje, induistų ir budistų Kinijoje, didieji graikų panteonai ir kitos. Tačiau kas mums yra šventykla? Lakoniškai apžvelgiu Izraelio šventyklų istoriją ir ką apie tai moko Naujojo Testamento autoriai.

Ar švenčiant Helovyną gali apsėsti velnias? Ar Vėlinės mažiau pagoniška šventė nei Helovynas? Ar „šventųjų bendravimas” reiškia gyvųjų ir mirusiųjų tikinčiųjų bendrystę, atmenamą Visų šventųjų dieną, ar vis dėlto Nikėjos ir Apaštalų išpažinimai turėjo ką kita omenyje? Ar Lutherio tezės ant Pilies bažnyčios vartų buvo protestas prieš pagoniškus šių švenčių motyvus, ar tiesiog taip jau sutapo, kad jas paskelbė spalio 31 d.?

Apie Šv. Dvasios potyrį, apie Bažnyčią bendrystėje iš vienos pusės ir uždarą, kontroliuoti siekiantį religingumą iš kitos. Kaip V. Krėvės personažai Kukis ir Gukis atspindi skirtingus požiūrius į sacrum ir profanum, ar virtuali bendruomenė gali prilygti fizinei – ir kitais jums rūpimais klausimais kalbamės su Regimantu Tamošaičiu, Laura Sintija Černiauskaite ir Pauliumi Čerka.

Apie džiaugsmą, tikrą ir hedonistinį, apie Rembrandto „Sūnų palaidūną“, taip pat apie išmintį ir gyvenimo psalmyną. Kalbasi Regimantas Tamošaitis, Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrius Saulytis, moderuoja Paulius Čerka

Mes gyvename rojuje tik to nežinome. Esame Edeno sode ir nesuprantame šito stebuklo. Vis dėlto krikščionybėje, priešingai nei Rytų religijose, savimi tampame ne medituodami miške, o socialinėje erdvėje, kur turime rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkę gėrį, gyvename dėl kito, pirmiausia dėl artimo. Literatūros esmė – aukos misterija.

Jeigu esama egzistencinio liūdesio, tai ir egzistencinio džiaugsmo. Ir jis artimesnis mūsų prigimčiai. „Labiausiai man patinka būti. Ir būti yra gẽra. Nuo vaikystės jaučiau, kad Dievas yra. Dar prieš žodžius, prieš kalbą. Prieš pavadinimus. Jutau jį kaip milžinišką, gerą, mus visus gaubiančią paslaptį.“ Džiaugsmas – nuolatinė žmogaus iki nuopuolio būsena. Džiaugsmas – dorybė ir juo dalytis visuomet yra gėris.

Jėzaus palyginimai skirti ne tik pamokyti, bet ir provokuoti. Ne viskas yra taip, kaip atrodo… Tai iliustruojama dviem aptariamais palyginimais: pirmas – apie dešimt mergaičių, naktį išėjusių pasitikti jaunikio, antras – apie rūstų valdovą, įmetusį kalėjiman neatlaidų tarną.

Biblija yra klausimų, ne atsakymų knyga, ji formuoja santykį – tikėjimą. Šventojo Rašto tekstus būtina aiškintis to meto ir kultūros kontekste. Šioje paskaitoje „judaistiniu kampu“ nagrinėjamas Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį.

Iš keturių Naujojo Testamento evangelijų Evangelija pagal Joną yra bene labiausiai skaitoma ir mėgstama. Užrašyta paprasta kalba, savyje ji slepia neaprėpiamus išminties lobynus. Neskaičiusiems mano įžvalgos atvers stulbinantį Jono minčių pasaulį, o skaičiusiems jos padės atrasti pažįstamą tekstą naujai.