Savi ir svetimieji

Dauguma pirminių visuomenių nepripažįsta svetimų esant žmonėmis. Jie yra arba monstrai, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviai, kurių reikia saugotis. Vieninteliai tikrieji žmonės yra tik tie, kurie priklauso jų genčiai. Žmonija baigiasi ties grupės riba. Laidoje apie tai, kaip ši antropologinė įžvalga veikė tikėjimo bendruomenes ir krikščioniškas konfesijas per Bažnyčios istoriją.

Kas Dievo kairėje?

Mikelandželo freskoje pavaizduotas Dievas tiesia ranką Adomui. O ką Renesanso genijus norėjo pavaizduoti, tapydamas Dievo apglėbtą moterį kairėje? Atsakymų ieškau Šventajame Rašte.

Pasidaliję

Apie nesutarimus bendruomenėje, pasidalijusią visuomenę ir konstruktyvią polemiką. „Tik klaidai reikia valdžios paramos. Tiesa pati už save pastovės“ – sužinosite, kas šių žodžių autorius, ir ką jie gali reikšti šiandien.

Dievas kasdienybėje

Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuose, darbovietėje; nepritekliuje ir nusivylime, nelaimėje ir skausme, varge ir pasimetime. Bet būtent čia jis labiausiai ir reikalingas.

Tikėjimas, ieškantis pažinimo

Įsižiūrime į Caravaggio šedevrą „Šventojo Tomo netikėjimas”, susipažįstame su Tomu, kurio paveikslą nutapė Jonas, ir mėginame atsakyti į klausimą, ar Tomas buvo šventasis, ar netikintis.