Vienybė

Negalime skirstyti nei Bažnyčios, nei žmonijos į savus ir svetimus. Neteisinga telkti savus kovai su svetimaisiais. Mes visi broliai, visi žmonės. Tarp krikščionių yra netikinčių, o tarp netikinčių – krikščionių. Svarbiausia – nugalėti save, išritinti rąstą iš savo akies, neieškant šapelio kito akyje. Vienybę kuria ne bendri išpažinimai, doktrinos ar tradicijos, o Šventoji Dvasia. Vienybė ryškėja, kai rūpinamės vieni kitais ir mylime ne vien brolius.

Be antpečių

Titulai Dievo akyse nėra reikšmingi. Bet žmonės jais didžiuojasi ir po jais slepiasi. Jei sureikšminame savo padėtį visuomenėje, bendruomenėje ar šeimoje, mums bus nelengva priimti Dievo žodį, skirtą skaistinti sielą ir gydyti kūną. Tikėjimo piligrimai nuolankiai priima Viešpaties žodį, nepaisant to, kad dažniausiai tai reiškia išėjimą iš komforto zonos, vidinį apsinuoginimą ir galbūt žmonių akyse didelę gėdą.

Mylimi

Žinia, kurios be galo trokštame kiekvienas, tačiau kurią taip nelengva priimti: „Tu esi mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi.“ Šie Dievo žodžiai skamba nuolatos kiekvienam iš mūsų, tačiau juos nustelbia kiti, garsesni balsai, kartojantys: „Įrodyk, kad esi ko nors vertas, padaryk ką nors svarbaus, įspūdingo, didingo, ir tada galbūt būsi vertas meilės, kurios taip trokšti.“

Džiaugsmas

Dangaus džiaugsmas žemėje? Taip. Per Gerąją žinią, per Šventąją Dvasią, per mus, kai elgėmės, kaip Jėzus mokė, kai sekame ankstyvosios Bažnyčios pėdomis.

Moterys ir žyniai

Jėzaus genealoginio medžio moterys, Kristaus pramotės, ir pagonių žyniai, atkeliavę į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų karaliaus, yra Advento pranašai, skelbiantys paradoksalų jo pobūdį. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę buvo kitoks nei manyta. Kristus netilpo į tuometinio judaizmo rėmus, netelpa ir šiandien į ankštas konfesinės dogmatikos dėžutes.