Giedrius Saulytis | Tinklalaidės

„Juk kai kas nors žiūri į bičiulį, tai tarsi regi savo paties atvaizdą.“ Skaitome Marko Tulijaus Cicerono „Apie bičiulystę“ ir aptariame jo minčių sąskambį su Šventuoju Raštu.

Šv. Dvasia ateina su dovanomis (charizmomis) – nepaprastomis galiomis ir dieviška išmintimi. Jei sakome, kad trokštame Dievo Dvasios, sykiu siekiame ir jos apraiškų – dvasinių dovanų. Nėra Dvasios artumo be Dvasios dovanų. Tačiau pradedant apaštalų laikais ir baigiant mūsų dienomis charizmos ne visuomet teisingai suvokiamos, ir jų troškulys, stokojant pažinimo, yra ne vieną paklaidinęs.

Kodėl mokiniai nepažino prisikėlusio Kristaus? Kaip mums jį pažinti? Į šiuos klausimus turėtų padėti atsakyti trys evangelijų epizodai ir Augustino mintys iš jo polemikos su donatistais.

Gilinamės į pirmąjį Šventosios Dvasios simbolį evangelijose, aptariame semantines Parakleto reikšmes ir jo vaidmenį mūsų gyvenime.

Aiškinamės, ką reiškia Jėzaus žodžiai “jūs turite gimti iš naujo”. Vienuose vertimuose parašyta “kas negims iš naujo”, kituose — “kas negims iš aukšto / aukštybių”; o kaip graikiškame originale? Kas turima omenyje, sakant “jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę”? Apie kokį vandenį čia kalbama?