Apaštalo apnuoginta širdis

„Žmogaus apnuoginta širdis“ – taip savo eiles yra pavadinęs Vytautas Mačernis. Rašydamas geram savo bičiuliui, Paulius iš tiesų apnuogina savo širdį. O mes, žvelgdami iš tolo, ją galime palyginti, vėlgi Mačernio žodžiais, su „skaisčiai šviečiančia žvaigžde“ – Kristų. Trumpiausias iš Pauliaus laiškų nestokoja intrigos: narpliojame įstabią dviejų apaštalo sūnų istoriją ir aiškinamės, ko ji gali pamokyti mus.

Epistoliniai kūriniai ir kaip jie mus pasiekė

Dievo žodis į žemę ateina apsivilkęs kūnu: Šv. Raštas užrašytas daugelio autorių skirtingais laikmečiais ir, žiūrint žanro, yra labai skirtingas. Neretai pabrėžiama, kad Biblija yra Dievo žodis (ir taip yra iš tikrųjų), tačiau sykiu dedama labai mažai pastangų Dievo mintims išsiaiškinti. Skirtingų literatūrinių žanrų, kaip antai, kronikų, pranašysčių, apokaliptinio, epistolinio ir kitų sumetimas į vieną krūvą, neatsižvelgiant į kultūrinį ir istorinį kontekstą, kiša koją, mėginant suprasti, ką Dievas nori pasakyti. Epistolos sudaro nemažą NT dalį ir teologine prasme yra ypač reikšmingos. Paskaitoje mėginame įsižiūrėti į Dievo žodžio kūną, – papirusus ir pergamentus, – nes juose įrėžtos žymės tarsi Kristaus stigmos apreiškia, koks yra Dievas.

Mirtis?

„Samprotauti apie mirtį iš anksto – neabejotinai naudinga. Kas moko žmones mirti, moko juos gyventi“ – Michel de Montaigne