Atgimti iš Dvasios ir tarnauti Dvasia

3-iame ir 4-ame Evangelijos pagal Joną skyriuose autorius užrašė du Jėzaus pokalbius – vieną su labai iškiliu žydu, o kitą su visų atmesta samariete. Dialogai nepaprastai iškalbūs. Jie atveria Jėzaus požiūrį į žmogų, tačiau taip pat turi gilią teologinę reikšmę ir atskleidžia esmines krikščioniško tikėjimo tiesas.


Nuo raidės link žmogaus

Du iš septynių Jėzaus stebuklų vyksta per šabą. Regis, tam, kad suvoktume, jog kenčiantis žmogus Dievui yra svarbesnis už Įstatymo raidę. Kristaus stebuklai įrodo, kad Dievas rūpinasi mūsų poreikiais. Visgi dieviškas aprūpinimas, skritas mūsų žemiškai kelionei, nėra pagrindinis dalykas, kurio suteikti atėjo Jėzus. Jis nori duoti mums daugiau – Dievo pažinimą, kas ir yra amžinasis gyvenimas.

Evangelijos pagal Joną erdvėje

Ketvirtoji Evangelija išskirtinė. Visų pirma todėl, kad parašyta vėliausiai. Tiksliai dėl datos nesutariama, tačiau ji tikrai vėlesnė nei trys sinoptinės evangelijos. Tad Jonas jau žinojo, kaip Jėzaus gyvenimą aprašė kiti. Todėl jis apgalvotai siekia perduoti tai, kas dar nepasakyta, o, pasakodamas tai, kas žinoma, kalba šiek tiek rafinuočiau, poetiškiau. Jono Evangelija išsiskiria savo stiliumi. Paprastu ir giliu. Menišku ir drauge svariai teologiniu. Evangelijos pagal Joną erdvėje – turtingas įvadas į Evangeliją pagal Joną.

Irkis į gilumą

Aptariamos stebuklo, atskleidusio Galilėjos žvejui Simonui jo pašaukimą, aplinkybės bei jų reikšmingumas, siekiant patirti Dievo galią šiandien.