Giedrius Saulytis | Tinklalaidės

Velnias ne kartą yra vedęs derybas su Dievu. Ir kaip nebūtų keista, gaudavo tai, ko prašydavo. Apžvelgiu retai apmąstomas Rašto vietas, kurios mini šėtoną ir jo užduotis. Skaitau Izaijo ir Ezechielio pranašystes ir apžvelgiu, kaip jas aiškino Bažnyčios tėvai ir vėlesnių amžių biblistai.

Antroje pokalbio Kretingos bibliotekoje dalyje aptariu, kaip Biblija pasiekė Lietuvą, įvardinu svarbiausius jos vertimus į lietuvių kalbą. Sužinosite, kodėl dvi iki galo į lietuvių kalbą išverstos Biblijos taip ir nebuvo išleistos, kas pranyko iš antraštinio pirmosios lietuviškos Biblijos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje, puslapio ir daug kitų nežinomų faktų.

Aiškinamės, koks seniausias išlikęs Šventraščio rankraštis, kodėl žodžiai „Kristus“, „Dievas“ ir kai kurie kiti buvo trumpinami, kodėl judėjai netaria Jahvės vardo ir kodėl neįmanoma pažodžiui išversti Šventojo Rašto. Sužinosite, kaip save vadino Marija, kas gundė Ievą ir dar ne vieną Biblijos tekste atrandamą įdomybę. Apie visa tai rimtai ir linksmai.

Adventas (lot. adventus – atėjimas) simboliškai žymi atėjimą Gelbėtojo, kuris nugalės blogį ir įtvirtins savo karalystę – gėrio, tiesos, laimės ir amžinojo gyvenimo. Adventas primena, kad, kol blogis nenugalėtas, neteisybė, skausmas ir kančia yra neatskiriama gyvenimo dalis. Pasitelkęs Senojo Testamento pranašystes, Naujojo Testamento tekstus ir vieną ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, Ireniejų, aptariu kelis kristologinius įvaizdžius, adventinius portretus – Kristų kaip Dievo avinėlį, kaip Žmogaus Sūnų ir kaip gyvatę – ir ko jie moko mus.

Remdamasis senovės Egipto literatūriniais tekstais ir Šventuoju Raštu, atskleidžiu aiškias sąsajas tarp Egipto ir Izraelio kultūrų: panašius apokaliptinius fragmentus, artimus poetinius elementus ir tas pačias etikos normas. Svarstau, kaip šios įžvalgos koreguoja požiūrį į skirtingas kultūras ir, atrodytų, priešiškas religijas; ką jos pasako apie skirtingų tautų žmones, bet svarbiausia – apie Dievą, visų Kūrėją ir Viešpatį.