Giedrius Saulytis | Tinklalaidės

Apie tai, kad Dievas būtinai ateina į nerimo apimtą sielą, kai ši laukia Viešpaties.

Tiesa yra vienas skaisčiausiai žėrinčių deimantų Kristaus karūnoje. Kristumi sekame tiek, kiek atsiveriame tiesai, kiek ją branginame ir pagal ją gyvename. Geroji naujiena ta, kad tiesa pranoksta žemišką lygmenį, panaikindama bet kokį žmonių susipriešinimą rasiniu, tautiniu, religiniu, socialiniu, lyties ir kitais aspektais. Kristaus karalystėje gyvena žmonės iš visų tautų, iš įvairiausių religijų, iš visokių politinių partijų, nes ją įkūnija ne išoriniai bruožai ar formos, o vidinės intencijos ir nuostatos.

Ar Kristaus skelbta Evangelija neprieštarauja apaštalo Pauliaus laiškams? Darbai apspręs amžinąjį žmonių likimą? Ar vis dėlto tikėjimas? Epizode svarstoma, kaip elgtis ir ko neturėtume daryti, susidūrę su Šventojo Rašto antitezėmis.

Žmonės siekia kuo aukštesnio visuomeninio statuso, nes jis padeda susikurti gerbūvį, pelno pagarbą ir suteikia įvairių privilegijų. „Kur dirbi? Kokias pareigas užimi?“ – girdime. O koks esi viduje mažai kam rūpi. Tačiau Dievo svarstyklės kitokios. Dievas pasveria širdį, ne tik darbus.

Pasitelkiant biblinius, istorinius ir asmeninius pavyzdžius, svarstoma apie permainų metą, kuriuo gyvename.