Giedrius Saulytis | Tinklalaidės

Reformacijos paradigmą mėginame suvokti, sugretindami judėjų poegzilinės kartos Shivat Tziyon – sugrįžimo į Sioną periodą (VI a. pr. Kr.)  ir XVI a. Reformacijos pradžią Europoje. Ypatingo dėmesio sulaukia Ezros ir M. Lutherio pastangos perduoti Šventojo Rašto prasmę paprastiems žmonėms suprantama kalba.

Apie dvi žmogaus būsenas – „šalia kelio“ ir „kelyje“.

Palyginę judėjų ir krikščionių tradicijas atrandame ne vieną panašumą. Religinės tradicijos neišvengiamos, tačiau jos yra ribotos ir niekada neturėtų užimti Dievo vietos. Žmogų pašventina Dievas, o ne vienos ar kitos tradicijos laikymasis.

Skaitydami Naująjį Testamentą nuolatos susiduriame su įvairiomis geografinėmis vietovėmis: miestais ir kaimais, jūromis ir mariomis, upėmis ir tvenkiniais. Dažniausiai tam neteikiame didelės reikšmės ir, deja, praleidžiame dalį apreiškimo. Dalis žinios lieka neišgirsta ir nesuprasta. Evangelijoje atrandame geografiją, tačiau dar svarbiau, toje geografijoje atrasti Dievo minčių slėpinius ir juos išsiaiškinti. Šį kartą – apie stebuklus nešventose vietose ir kodėl tokių Kristui apskritai nėra.

„Žmogaus apnuoginta širdis“ – taip savo eiles yra pavadinęs Vytautas Mačernis. Rašydamas geram savo bičiuliui, Paulius iš tiesų apnuogina savo širdį. O mes, žvelgdami iš tolo, ją galime palyginti, vėlgi Mačernio žodžiais, su „skaisčiai šviečiančia žvaigžde“ – Kristų. Trumpiausias iš Pauliaus laiškų nestokoja intrigos: narpliojame įstabią dviejų apaštalo sūnų istoriją ir aiškinamės, ko ji gali pamokyti mus.