Autorius: Giedrius Saulytis

Svarstau, kas labiausiai atskleidžia krikščionišką tapatybę.

Aptariu, kaip žmogui kalba Dievas, ir kas trukdo jį girdėti.

Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuose, darbovietėje; nepritekliuje ir nusivylime, nelaimėje ir skausme, varge ir pasimetime. Bet būtent čia jis labiausiai ir reikalingas.

Įsižiūrime į Caravaggio šedevrą „Šventojo Tomo netikėjimas”, susipažįstame su Tomu, kurio paveikslą nutapė Jonas, ir mėginame atsakyti į klausimą, ar Tomas buvo šventasis, ar netikintis.

Švęsdami Kristaus prisikėlimą pamėginkime įsivaizduoti gyvenimą be mirties. Skaitau ir reflektuoju apaštalo Pauliaus ir Melitono Sardiečio mintis apie nemirtingumą ir Paschą.

Aptariu bene spalvingiausią Apokalipsės metaforą, istorines, biblines ir mitines jos paraleles.